Stiklo Pilis

Jeannette Walls W Atsiminimų knyga Iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė V I L N I U S 201 UDK 82i .i i i (73)-94 Va203 Jeannette Walls The Glass Castle First Scribner trade paperback edition 2006 Kai kurie vardai ir pasakojimo detalės yra pakeisti. ISBN 978-5-415-02190-1 © 2005 by Jeannette Walls © Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Gudelytė, 2011 © Viršelio dailininkė, Živilė Jackūnaitė-Šantarienė, 2011 © Leidykla VAGA, 2011 J ohn u i, įtikinusiam mane, kad kiekvienas įdomus žmogus turi praeitį. J w in g * I Motexid gatvėje 13 II tDgkuma 21 HI Vetca* 101 IV JViujaxka* 357 V Padėka* diena 7 / J uxintfd m PADĖKA Į k f orėčiau padėkoti broliui Brianui, kurio paramą jaučiau ir C/ w vaikystėje, ir rašydama knygą. Taip pat esu dėkinga mamai, tikinčiai menu ir tiesa, bei paskatinusiai parašyti šiuos atsiminimus; savo nuostabiai talentingai vyresnei seseriai Lori, kuri susitaikė su mintimi, kad knyga išvys pasaulį; jaunesnei seseriai Maureen, kurios niekuomet nesiliausiu mylėti. Ačiū sakau ir tėčiui Rexui S. Wallsui už jo nepaprastas svajones. Ypač norėčiau padėkoti savo tarpininkei Jennifer Rudolph Walsh už užuojautą, sąmojį, atkaklumą ir aistringą palaikymą; redaktorei Nan Graham už jutimą, kai jau visko per daug, ir už nuoširdų rūpes­ tį; Alexis Gargagliano - už protingą ir atidų redagavimą. Dėkoju Jay ui ir Betsy Taylorams, Laurai Peck, Cynthia ir Davidui Youngams, Amy ir Jimui Scully, Ashley Pearson, Danui Mathewsui, Susanai Watson, Jessicai Taylor ir Alex Guerrios. Jaučiu, kad niekuomet negalėsiu pakankamai atsidėkoti savo vy­ rui Johnui Taylorui, įtikinusiam mane, kad atėjo metas šiai istorijai, ir paskatinusiam ją parašyti. 9 / Padėka Tamsus kelias, toks nepaprastai lengvas, Dangus, kurio niekada nebuvo ir Nebus, visuomet pasirodo teisus. Dylan Thomas, Poema jo gimtadieniui I Mot&da gatvėje %ažiuojant taksi automobiliu, mane apėmė dvejonės, ar tik v / nebūsiu pernelyg išsipuošusi vakarui, kai žvilgtelėjusi pro langą netikėtai pastebėjau mamą - ji knaisiojosi šiukšlių dėžėje. Buvo neseniai sutemę. Audringas kovo vėjas gainiojo j šalį garus, kuriais kvėpavo kanalizacijos šuliniai. Pasistatę apykakles gatvė­ mis skubėjo praeiviai. Likus vos penkiolikai minučių kelio iki va­ karėlio, gatvėje netikėtai patekau į kamštį. Mama rausėsi vos už penkiolikos pėdų. Pečius prisidengusi skarmalais - taip mėgino nubaidyti pa­ vasarinę vėsą - ji knaisiojosi šiukšlyne, o prie kojų žaidė šuo juodai baltas terjeras. Mamos judesiai man pasirodė iki skausmo pažįstami - kaip ji pakreipia galvą, prikanda lūpą, bando įvertinti radinio kokybę. Aptikusi ką nors mielo, išplečia akis, o veidas nu­ švinta vaikišku džiaugsmu. Ilgi mamos plaukai, vietomis nubalin­ ti žilės, atrodė netvarkingi ir susivėlę, akys giliai įdubusios, bet ji man vis tiek buvo ta pati mama, kokią pamenu iš vaikystės: nuo aukšto skardžio kregždute nardančią į vandenį, dykumoje tapan­ čią paveikslus ir garsiai skaitančią Šekspyrą. Jos skruostikauliai vis dar buvo aukšti ir stiprūs, nors nesuskaičiuojamų žiemų ir vasarų gairinta oda atrodė susitraukusi ir raudona. Praeiviams ji buvo tik viena iš tūkstančių Niujorko benamių. 15/ S t i k l ą pi l t a Mamos nebuvau mačiusi jau ne vieną mėnesį. Baiminausi, kad dabar mane išvydusi ji šūktelės kviesdama vardu ir kas nors pakeliui į tą patį vakarą būtinai pastebės mudvi drauge; mama, žinoma, neištvėrusi prisistatys ir taip mano paslaptis iškils dienos švieson. Susmukusi giliai sėdynėn paprašiau vairuotojo apsisukti ir nu­ vežti mane namo, į Parko aveniu. Taksi automobilis sustojo tiesiai priešais mano namus; durinin­ kas prilaikė pravertas duris, o lifto prižiūrėtojas užkėlė į reikiamą aukštą. Vyras, kai