Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, šnipas

J0™LE CARRĖ BASTŪNAS SIUVĖJAS KAREIVIS SN A PA S Romanas Iš anglų kalbos vertė GABRIELĖ PRIŠMANTAITĖ Ii OBUOLYS UDK 821.111-31 Le37 ISBN 978-609-403-474-9 Copyright © 1974 le Carrė Productions ©Vertimas į lietuvių kalbą, Gabrielė Prišmantaitė, 2013 © Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, 2013 © UAB MEDIA INCOGNITO, 2013 Versta iš: John le Carrė Tinker Tailor Soldier Spy Sceptre, 2011 Džeimso Beneto ir Dasčio Roudso atminimui PIRMA DALIS 1 Tiesą sakant, jei majoras Doveris nebūtų staiga numiręs per Tauntono lenktynes, Džimas niekada nebūtų atvykęs pas Tarsgudą. Jis pasirodė semestro viduryje, be pokalbio, vėlyvą gegu­ žę - nors niekas to nebūtų pasakęs pagal orą, - ir įsidarbino per vieną įtartiną agentūrą, kurios specializacija buvo privačių vidu­ rinių mokyklų mokytojai, kad užimtų senojo Doverio vietą, kol atsiras kas nors tinkamesnis. - Lingvistas, - pasakė Tarsgudas personalui. - Laikinas pa­ kaitalas, - ir gindamasis nusibraukė nuo kaktos plaukų sruo­ gą. - Prido, - ir padiktavo paraidžiui: - P-R-I-D, - prancūzų kalba nebuvo stiprioji Tarsgudo pusė, tad jis žvilgtelėjo į popie­ rėlį. - E-A-U-X. Vardu Džeimsas. Manau, kad iki liepos jis pui­ kiai tiks. Darbuotojai puikiai suprato ženklus. Mokytojų bendruo­ menėje Džimas Prido buvo vargšas baltasis. Jis priklausė tai pačiai liūdnai šutvei kaip ir ponia Lavdei, kuri turėjo karakulio paltą ir buvo dievinama mokinių, kol nukrito jos reitingai, ar 9 J OHN LE CARRĖ ponas Maltbis, pianistas, kuris buvo iškviestas iš choro repeti­ cijos, kad padėtų policijai ir, kiek visiems žinoma, padeda iki šiol, nes Maltbio lagaminas vis dar guli rūsyje iki specialių nu­ rodymų. Keli personalo nariai, o ypač Mardžoribanksas, norėjo jį atidaryti. Jie sakė, kad jame paslėptos dingusios brangenybės: pavyzdžiui, Aprahamiano libanietės motinos nuotrauka sida­ briniuose rėmeliuose, geriausias Ingramo lenktinis šveicariškas peiliukas ir ūkvedės laikrodis. Tačiau Tarsgudas buvo kurčias jų maldavimams. Nuo tada, kai paveldėjo mokyklą iš savo tėvo, praėjo tik penkeri metai, tačiau jų užteko, kad suprastų, jog kai kurių dalykų geriau nejudinti. Džimas Prido atvyko lietingą penktadienio popietę. Lietus, kaip iš pistoleto vamzdžio rūkstantys dūmai, ritosi rudomis Kvontoko keteromis, tuščiais kriketo laukais bėgo ant byrančių smiltainio fasadų. Jis atvyko iškart po pietų, vairavo seną raudo­ ną „Alvis“ ir vilko naudotą furgoną, kuris kažkada buvo mėlynas. Ankstyvos Tarsgudo popietės yra trumpos ramybės valandėlės po sunkios dienos mokykloje. Berniukai išsiunčiami ilsėtis į ben­ drabučius, mokytojai sėdi bendrajame kambaryje gurkšnodami kavą, skaitydami laikraščius ir taisydami mokinių darbus. Tarsgu­ das skaito motinai romaną. Taigi tik mažasis Bilas Roučas matė, kad atvyko Džimas, matė iš po „Alvis“ gaubto kylančius dūmus jam dūsaujant per duobėtą įvažiavimą, visu pajėgumu dirbančius priekinius valytuvus ir iš paskos dardantį furgoną. Roučas buvo naujokas, vertinamas kaip nuobodus, jei ne sil­ pnaprotis. Tarsgudas buvo jo antra mokykla per du semestrus. 10 BASTŪNAS, SIUVĖJAS, KAREIVIS, ŠNIPAS Tai buvo storas, apvalus astma sergantis vaikas, kuris didžiąją popiečių dalį praleisdavo klūpėdamas lovos kojūgalyje ir ste­ beilydamas pro langą. Jo motina prabangiai gyveno Bate ir visi žinojo, kad jo tėvas turtingiausias mokykloje - tai daug kaina­ vo jo sūnui. Dėl nuolatinių nesutarimų namuose Roučas buvo įpratęs stebėti. Jis matė, kad Džimas nestabtelėjo prie mokyklos pastatų, o nuriedėjo arklidžių link. Jis jau žinojo, kas kur yra. Vė­ liau berniukas nusprendė, kad jis išžvalgė vietovę arba studijavo žemėlapius. Atvykėlis nesustojo ir, pasiekęs arklides, tuo pačiu tempu nuvažiavo per šlapią žolę. Tuomet per kalvelę nuriedėjo į Daubą ir dingo iš akių. Roučas tikėjosi, kad ant Daubos krašto furgon