Sunku Būti Dievu

ARKADŲ STRUGACKIJ BORIS STRUGACKIJ Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė UDK 821.161.1-31 St361 Versta iš Tpydno 6bimb 6ozom, Autorinių teisių agentūros pateikto teksto varianto Arkady Strugackij Boris Strugacky SUNKU BOTI DIEVU Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė ISBN 978-609-427-235-6 Tpydno 6bimb 6obom (Hard to be a God). Copyright © 1964 by Arkady and Boris Strugatsky, included are also the commentaries by Boris Strugatsky © Dalia Saukaitytė (vertimas), 2016 © kitos knygoSy 2016 Tomis dienomis aš patyriau, kas yra kančia, kas yra gėda, kas yra neviltis. P ierre Abelard Turiu perspėti jus štai dėl ko. Vykdydamas užduotį jūs būsite ginkluotas, kad atrodytu­ mėte autoritetingiau. Tačiau panaudoti gin­ klą jums neleidžiama jokiomis aplinkybėmis. Jokiomis aplinkybėmis. Supratote? Ernest Hemingway P rologas Ankos arbaleto buožė buvo ištekinta iš juodo plastiko, o templė pagaminta iš chromuoto plieno ir įsitempdavo vos truktelėjus be garso slystantį svertą. Antonas naujovių nepripažino: jis nau­ dojosi senu geru maršalo Toco, karaliaus Pico Pirmojo, stiliaus koviniu įtaisu, apkaustytu juodu variu, su ratuku, ant kurio bū­ davo užsukama jaučio sausgyslių vytinė. O Paška turėjo pneu­ matinį karabiną. Arbaletus jis laikė žmonijos vaikystės žaislais, nes buvo tinginys ir negabus staliaus amatui. Jie priplaukė prie šiaurinio kranto, kur iš geltono smėlio skardžio kyšojo kreivos stiebinių pušų šaknys. Anka numetė vairinį irklą ir apsidairė. Saulė jau spėjo pakilti virš miško, ir viskas buvo žydra, žalia ir gelsvai žydras rūkas virš ežero, tam­ siai žalios pušys ir geltona pakrantė anoje pusėje. O dangus vir­ šum visko buvo giedras, blankiai mėlynas. - Nieko ten nėra, - tarė Paška. Jie sėdėjo persisvėrę per bortą ir žiūrėjo į vandenį. - Didžiulė lydeka, - įsitikinęs pareiškė Antonas. - Su šitokiais štai plaukmenimis? - paklausė Paška. - Antonas nieko neatsakė. Anka irgi pažvelgė į vandenį, bet išvydo tik savo pačios atspindį. 9 - Būtų gerai išsimaudyti, - tarė Paška ir iki alkūnės įkišo ranką į vandenį. - Šaltas, - pranešė. Antonas perėjo į valties priekį ir iššoko ant kranto. Valtis su­ siūbavo. Antonas įsitvėrė borto ir laukiamai pažvelgė į Pašką. Tada Paška pakilo, užsimetė irklą ant sprando tarsi naščius ir, viksėdams apatine kūno dalimi, uždainavo: Viclipucli, ko tu lauki? Senas škiperi, aure! Pasisaugok, nes atplaukia Čion keptų ryklių gauja. Antonas tylomis truktelėjo valtį. - Ei, ei! - suriko Paška griebdamasis už borto. - Kodėl keptų? - paklausė Anka. - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Paška. Jie išlipo iš valties. - Bet juk šaunu, ką? Keptų ryklių gauja! Jie ėmė traukti valtį į krantą. Kojos grimzdo į drėgną smėlį, pilną sudžiūvusių pušų spyglių ir kankorėžių. Valtis buvo sunki ir slidi, bet ištraukė ją iki pat laivagalio ir sustojo sunkiai dvėsuodami. - Koją primygo, - tarė Paška ir kruopščiai pasitaisė raudoną galvos raištį. Žiūrėjo, kad raiščio mazgas būtų tiksliai virš de­ šinės ausies, kaip didnosių Irukano piratų. - Gyvybė nebrangi, o-hei! - pareiškė jis. Anka susikaupusi čiulpė pirštą. - Įsivarei rakštį? - paklausė Antonas. - Ne. Įsidrėskiau. Kažkurio iš jūsų tokie nagai... - Nagi, parodyk. Ji parodė. - Taip, - linktelėjo Antonas. - Trauma. Na, ką darysime? - Ant pe-ties - ir pakrante, - pasiūlė Paška. - Tai kam tada lipom iš valties? - Valtimi ir višta gali, - paaiškino Paška. - O pakrante: pir­ 10 ma - meldynai, antra - skardžiai, trečia - sietuvos. Pilnos vėgė­ lių. Yra ir šamų. - Keptų šamų gauja, - linktelėjo Antonas. - O tu esi nėręs į sietuvą? - Na taip. - Nemačiau. Kažkodėl nepavyko pamatyti. - Maža, ko tu nematei. Anka nuo jų nusigręžė, pakėlė arbaletą ir šovė į pušį už kokių dvidešimties žingsnių. Pabiro žievės. - Šaunu, - pagyrė Paška ir nedelsdamas šovė iš karabino. Taikėsi į Ankos strėlę, bet prašovė. - Nesulaiki