Apsėstieji

VVitold Gombrowicz APSĖSTIEJI K le nkų kalbos vertė I R F N A Al RUSAI TĖ ff b altų la nkų rin ktin ė p roza baltos lankos PIRMAS SKYRIUS - Argi nematote, kad čia kabo lentelė su užrašu „Nepersisverti"? N egi jums v a ld žio s draudim as niek o nereiškia? Tokią pastabą jaunuoliui, kuris dairėsi persisvėręs per langą, davė p agyvenęs, išblukęs ponas su akiniais. Tai vyko traukinyje, kažkur už Liublino. Jaunuolis įtraukė galvą ir atsigręžė. - Gal žinote, kokia dabar b u s stotis? - paklausė jis. - J e ig u aš jūsų klausiu, ar ž inote, kad persisverti per v a ž iu o ­ jančio traukinio langą draudžiam a, tai gal pirma reikėtų atsakyti į klausimą, o tik paskui pačiam jį užduoti, - jau griežčiau tarė tasai formalistas ž u v ie s v eid u ir į šerius panašiais plaukais, su auksine grandinėle palei pilvą. Jaunuolis tučtuojau sklandžiai ir lengvabūdiškai atsakė: - Atsiprašau. Tas sk la n d u m a s ir le n g v a b ū d išk u m a s dar labiau su erzin o į ž u v į p a n a šų p oną. Tarėjas Šim čik as be g a lo m ė g o m ok yti ir m uštruoti ž m o n e s, bet negalėjo pakęsti, jeigu į jo pastabas b ū d a v o žiūrim a ne itin rimtai. Jis nepalankia akim i n u ž v e lg ė sa vo auką. Tai b u vo tam su s blondinas, k okių d v id e šim tie s m etų, itin gero sudėjim o. N ors vasara dar tik prasidėjo ir vakarai b ū davo vėsūs, jis vilkėjo tik žydrus tinklinius m arškinėlius be rankovių, m ūvėjo pilkas kelnes ir avėjo teniso batelius ant plikos kojos. 6 „Kas gi jis galėtų būti? - m ąstė tarėjas. - Vežasi net dvi rake­ tes, tai gal jis kokio nors šių kraštų dvarininko sūnus? Cha, tačiau jo rankos šiurkščios, nagai neprižiūrėti, kaip p o fizinio darbo. O ir plaukai ne itin išpuoselėti, ir balsas panašesnis į prasčioko. Vadinasi, proletaras? N e, proletaras neturėtų tokių ausų ir akių. Bet lūpos ir smakras vis dėlto beveik kaip prasčioko... ir apskritai jis kažkuo įtartinas... kažkoks m išrūnas/' Kiti keleiviai turėjo būti tokios pat nuom onės, nes irgi iš pa­ dilbų žvilgčiojo į jaunuolį, kuris stovėjo nugara atsirėmęs į sieną. Galiausiai tarėją Šimčiką pagavo toks sm alsum as, kad kol kas jis nutraukė polem iką dėl ne itin rimto požiūrio į n u ro d y m u s ir pam okym u s, d ėstom u s išm anančių žm onių, ir nusprendė ver­ čiau išsiaiškinti nepažįstam ojo anketinius d uom enis, o tai jam n ebuvo sunku, nes jis netgi per atostogas visada jausdavosi esąs valdininkas, pratęs u žpild yti visas formuliarų grafas. - Kuo dirbate? - paklausė jis. - Teniso treneriu. -A m ž iu s? - D videšim t. - D videšim t? Ko - dvidešim t? D vid ešim t metų? Prašau atsa­ kyti tiksliai! - susierzinęs prarado kantrybę tarėjas. - D v id ešim t metų. - O kur važiuojate? - įtariai paklausė. Tas a sm u o jam vis labiau nepatiko. Šimčikas visada kiek įtariai žiūrėjo į žm on es, kurie p ern elyg skubiai ir nuolankiai atsako į klausim us, ilgalai­ kė biurokrato praktika jį išm ok ė, kad dažniausiai tokių asm enų sąžinė nėra visiškai švari arba jie ketina ją susitepti... Vaikinas atsakė: - Važiuoju netoli, į vieną dvarą, kur esu pasam dytas padirbėti treneriu. 7 - A, - n u m yk ė tarėjas, - tai gal važiuojate į O cholovskių Polyką? Ką? Iš tikrųjų! Iš karto supratau, n es panelė O cholovska yra, pasakyčiau, garsi tenisininkė. Ar ilgam ten važiuojate? - Neee... O pagaliau nežinau, kaip pasiseks. Turiu sutvarkyti raketes, atnaujinti kortą ir treniruoti tą panelę, nes, regis, ji neturi su kuo žaisti. - A š irgi ten važiuoju, - nusprendė, kad dera pranešti, tarėjas ir p ad u od am as ranką atsainiai tarė: - Šimčikas. Treneris n u silen kdam as atsakė: - Valčakas. Tą valandėlę prie jų priėjo d žiū sn a senukas, kuris nu o pat pradžių įdėm iai klausėsi pokalbio. - Ką, ponai, į Polyką? - paklausė jis. - Tai puiku, n es aš irgi ten važiuoju. Leiskite prisistatyti, - kreipėsi jis į tarėją. - Esu Skolinskis, Česlovas, profesorius, tikriau - m