E-Book Content
L i|f| ^ % r t \ / i n c i l M v n a ila \Wm S L'"f-' JOHN FOWLES Prancūzų leitenanto moteris JOHN FOWLES Prancūzų leitenanto moteris R O MA NA S Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė alma litten Vilnius 1997 UDK 820-3 Fa 524 John Fowles THE FRENCH LIEUTENANTS WOMAN Triad / Granada, 1980 Antras leidimas Pirmas leidimas 1994 m. ISBN 9986-02-416-1 © John Fowles, 1969 © Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Marienė, 1994 1 Lyg tyliosios uolos, Ji amžių stovėtų Prisiekusi jūrai, Akis apžavėtas Įsmeigus į tolius, Kur bangos vis gūra; Kas būtų keistuolės Tą žvilgsnį užbūręs Vilionėmis vėtrų?* T. HARDIS. Mįslė Laimo įlankoje rytys yra pikčiausias vėjas iš visų (Laimo užutekis —tai didžioji iškanda Anglijos kojoj, ku rią ji ištiesusi pietvakarių pusėn), ir smalsus žmogus bū tų galėjęs iš karto daug ką pasakyti apie porelę, žvarbų ir vėjuotą 1867 metų kovo pabaigos rytą vaikštinėjančią krantine Laim Ridžyje —mažučiam, bet senam miestely, kurio vardą ir gavo įlanka. Kobo molas nekelia kitokių jausmų, kaip tik tuos, ku riuos galima jausti gerus septynis šimtmečius pažįstamam daiktui; Laimo senbuviams jis tėra pilka siena, it ilgos žnyplės įsikirtusi į jūrą. Tiesą sakant, šis miniatiūrinis Pirėjas yra tolokai nuo paties miestelio,—savo mikrosko piškų Atėnų, todėl žmonės nuo jo kaip ir nusigręžė. Ži noma, per ilgus amžius jo remontas surijo tiek pinigų, jog visai atleistinas šioks toks nepasitenkinimas. Tačiau * Čia ir toliau eilėraščius vertė Julija Nova. 5 neprispausto mokesčių ar šiaip išmanančio žmogaus aki mis žiūrint, Kobo molas, be abejo, yra gražiausias jūros pylimas pietų Anglijoje. Ir ne vien todėl, kad, kaip aiš kina kelionių vadovai, jis dvelkiąs septynių šimtmečių Anglijos istorija, kad nuo jo išplaukę laivai pasitikti Ar mados, kad čia išsilaipinęs Monmutas... o labiausiai todėl, kad yra neprilygstamas liaudies meno dirbinys. Primityvus ir sudėtingas, griozdiškas ir grakštus; pil nas įlinkių ir išraitymų nelyginant Henrio Muro ar Mike landželo skulptūra; ir grynas, švarus, įsisūrėjęs —tobu las masės pavyzdys. Sakot, perdedu? Galimas daiktas, bet jei netikit, galit patikrinti: Kobo molas beveik nepasi keitė nuo tų laikų, kuriuos aprašau, o Laimo miestelis pasikeitė —atsigręžę į krantą nieko nebeatpažinsite. Tačiau jei būtumėt pažvelgę į miestelį nuo molo 1867 metais, kaip kad padarė tą dieną pasivaikščiodamas anas jaunuolis, būtumėt išvydę harmoningą paveikslą. Vaizdin gai susispietę namukai, o ten, kur molas įsiremia į kran tą, glaudėsi prieplaukėlė, joje lyg Nojaus arka ant sta pelio stovėjo liugerio karkasas. Už pusmylės rytų šonan, žolinguose šlaituose, buvo išsibarstę nendriniai ir šiferiniai paties Laimo stogai —miestelio, kuris klestėjo vi duramžiais, bet paskui tolydžio smuko. Vakaruose gargžduotam paplūdimy, iš kurio Monmutas leidosi į savo be protišką avantiūrą, kilo niūrūs pilki akmenų masyvai, žmonių vadinami Vero Uolyne. Toliau, paslėptos tankaus miško, pakopomis vis grūdosi aukštyn kitos uolos. Kaip tik žiūrint iš čia Kobo molas atrodo esąs paskutinis bas tionas, ginantis erozijos graužiamą Anglijos vakarinį krantą. Tai irgi galima patikrinti. Anais laikais toj pusėj nebuvo matyti jokio pastato, o šiandien apačioj šiurpso kelios trobeliūkstės. Taigi vietinis seklys (o tokio būta) turbūt padarė iš vadą, jog minėtoji pora —atvykėliai, mokantys vertinti grožį, kuriems toks banalus dalykas kaip žiaurus vėjas 6 negali sukliudyti gėrėtis Kobu. Kita vertus, tiksliau nu kreipęs žiūroną, jis, ko gero, ėmė įtarti, kad pasivaikš čiojimas dviese jiems rūpi kur kas labiau nei jūros sta tinys, ir, be abejonės, pastebėjo, kad jų išorė liudija nepaprastą skonį. Jaunoji dama buvo apsirengusi pagal naujausią ma dą—1867 metais jau papūtė nauji vėjai: