E-Book Content
DAN BROWN Vertė Jonas Čeponis UDK 820(73)-3 Br291 ISBN 9955-13-037-7 Dan Brown DIGITAL FORTRESS New York, St. Martin s Press, 2004 Copyright © 1998 by Dan Brown © Vertimas į lietuvių kalbą, Jonas ČeponiSy 2005 © UAB „Jotema“, 2005 Skiriu savo gimdytojams... mano mentoriams ir herojams Dėkingumo skola: mano redaktoriams „St. M artins Press" leidykloje, Tomui Dunui (Thomas Dunne) ir ypač — talentingajai Melisai Džakobs (Melissa Jacobs). Mano agentams Niujorke — Džordžui Vyzeriui (Georges Wieser), Olgai Vyzer (Olga Wieser) ir Džeikui Elvelui (Jake Elwell). Visiems skaičiusiems ir prisidėjusiems vis tobulinant rankraštį. Ir ypač dėkoju savo žmonai Blaitai — už jos entuziazmą ir kantrybę. Taip pat tyli padėka jums — dviem beveidžiams buvusiesiems NSA* kriptografininkams, neįkainojamai prisidėjusiems savo anoniminiais atsa kymais elektroniniu paštu. Be jų ši knyga nebūtų buvusi parašyta. * National Security Agency — Nacionalinio saugum o agentūra (angį). Prologas PL A Z A DE ESPANA* S E V I L IJ A , I S P A N IJ A 11.00 Sakoma, kad mirties akivaizdoje viskas paaiškėja: Ensejis Tankadas dabar žinojo, jog tai tiesa. Iš skausmo susigriebęs už krūtinės ir parkrisda mas ant žemės jis suvokė, kokia siaubinga buvusi jo klaida. Pasirodė žmonės, pasilenkę viršum jo stengėsi padėti. Bet Tankadas nenorėjo pagalbos — jau buvo per vėlu. Drebėdamas jis pakėlė kairiąją plaštaką ir išskėtė pirštus. Pažvelkite į mano plaštaką! Veidai aplinkui sužiuro, bet jis matė, kad jie nesupranta. Ant jo piršto spindėjo graviruotas aukso žiedas. Mirksnį Andalūzijos saulėje sumirguliavo jame įrėžti ženklai. Ensejis Tankadas žinojo, kad tai paskutinė šviesa, kurią jis dar kada nors pamatys. * Ispanijos aikštė (isp.). 1 Juodu poilsiavo Mėlynuosiuose kalnuose, savo pamėgtajame nakvy nės su pusryčiais motelyje. Deividas šypsojosi jai iš viršaus. — Ką tu pasakysi, juk nuostabu? Tekėsi už manęs? Pakėlusi galvą nuo jųdviejų lovos su baldakimu, ji žinojo, kad jis kaip tik tas. Amžinai. Stebeilijo į tamsiai žalias jo akis, o kažkur toli kurtinamai sutilindžiavo varpas. Šis tempė jį tolyn. Ji ištiesė rankas, tačiau apkabino tik tuštumą. Tai telefono garsas visiškai išbudino Suzaną Flečer iš miego. Ji aiktelė jo, atsisėdo lovoje ir pagrabinėjo ragelio. — Alio? — Suzana, čia Deividas. Ar tave pažadinau? Ji nusišypsojo ir apsivertė lovoje. — Kaip tik tave sapnavau. Atvažiuok, pažaisime. Jis nusijuokė: — Lauke dar tamsu. — Mmm, — ji jausmingai suvaitojo. — Tuomet tikrai atvažiuok pa žaisti. Prieš patraukdami šiaurėn, galėsime dar pamiegoti. Deividas sielvartingai atsiduso. — Kaip tik todėl skambinu. Dėl mudviejų kelionės. Teko atidėti. Suzana staiga visiškai išsibudino. — Ką?! — Atleisk. Turiu palikti miestą. Iki rytojaus grįšiu. Galėsime pajudėti iš pat ryto. Vis dar turėsime dvi dienas. — Betgi aš užsakiau vietas, — pasakė Suzana įskaudinta. — „Akmeni niame dvare“ gavau mūsų senąjį kambarį. — Suprantu, bet... SKAI TMENI NĖ TVI RTOVĖ — Ši naktis turėjo būti ypatinga — atšvęstume šešis mėnesius. Juk prisimenu kad mudu susižadėję, tiesa? — Suzana, — jis atsiduso. — Iš tiesų negaliu daugiau leistis į smulk menas, manęs laukia automobilis. Paskambinsiu tau iš lėktuvo ir viską pa aiškinsiu. — Iš lėktuvo? — pakartojo ji. — Kas atsitiko? Kodėl universitetui pri reikė?.. — Ne universitetui. Vėliau paskambinsiu ir paaiškinsiu. Tikrai jau tu riu eiti, mane šaukia. Susisieksiu su tavimi. Pažadu. — Deividai! — sušuko ji. — Kas... Bet buvo jau per vėlu. Deividas padėjo ragelį. Suzana Flečer valandų valandas gulėjo nesumerkdama akių ir vis lau kė jo skambučio. Telefonas tylėjo. Vėliau tądien nusiminusi Suzana sėdėjo vonioje. Pasinėrė į muiliną vandenį ir pamėgino užmiršti „Akmeninį dvarą" bei Mėlynuosius kalnus. Kurgi jis galėtų būti? — mąstė ji. — Kodėl