E-Book Content
I-II DALYS Iš prancūzų kalbos vertė B iru tė G e d g a u d a itė A lm a littera U D K 8 4 0 -3 Pr-163 Marcel Proust A LA R EC H E R C H E D U TEM PS PERD U LE C Ô T É D E G UERM AN TES Paris, Éditions Robert. LafFont, 1987 C et ouvrage, publié dans le cadre du program m e d ’aide à la publication Oscar M ilosz, bénéficie du sou tien du M inistère des Affaires Etrangères, de l’Ambassade de France en Lituanie et du Centre Culturel Français. Knygos leidim ą remia Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras (O . M ilašiaus programa knygų leidim ui remti). ISBN 9 9 8 6 - 0 2 - 9 4 9 - X © Vertimas į lietuvių kalbą, paaiškinimai, Birutė Gedgaudaitė, 2001 © Straipsnis, Galina BaužytėČepinskienė, 2001 © Leidykla „ A l m a littera“, 2 0 0 4 Leonui D a u d et1* „Šekspyro kelionės" „Vaiko dalybų" „Juodosios žvaigždės" „V aiduoklių ir gyvųjų" „Vaizdų pasaulio" Daugybės šedevrų A utoriui N eprilygstam am draugui Reikšdamas dėkingum ą ir susižavėjimą M. P. * Paaiškinim ai knygos gale. Germantu pusė I I^ y tin is paukščių čirškesys Fransuazos nežavėjo. Ji krūpčiojo nuo kiekvieno „tarnaičių"2 žodžio; jų žings niai ją trikdė, ji spėliojo, ką jos ten daro; tai todėl, kad mes persi kraustėme gyventi į kitą vietą. Aišku, tarnai ne mažiau bruzdėdavo ir „septintajame" mūsų ankstesnio namo aukšte, bet ji juos pažinojo, jų vaikščiojimas ten ir atgal jai nebekeldavo priešiškumo. Dabar ji net ir tylos klausėsi skausmingai įsitempusi. O kadangi naujasis mūsų kvarta las atrodė toks pat ramus, koks triukšmingas buvo bulvaras, į kurį žvel gė ankstesnio mūsų namo langai, praeivio daina (girdima net iš tolo, nors ir tyli kaip orkestro melodija) pravirkdydavo Fransuazą, atsidūru sią tremtyje. Todėl aš, jeigu ir šaipiausi iš jos, kad ji sielvartauja, nes turi palikti namus, kuriuose „taip buvome visų gerbiami", kad ašaroda ma, kaip įprasta Kombrė, kraunasi daiktus sakydama, jog buvęs mūsų namas geriausias pasaulyje, aš, lengvai paliekantis senus daiktus, tačiau sunkiai priprantantis prie naujų, dabar, priešingai, pasijutau artimas mūsų senajai tarnaitei, kai pamačiau, kad įsikūrus name, kurio namsargis, nepažindamas mūsų, nerodė pagarbos ženklų, reikalingų gerai dva sinei jos savijautai palaikyti, Fransuazą apėmė būsena, panaši į tą, kokia esti, kai žmogus pradeda karšti. Ji viena galėjo mane suprasti; aišku, to nebūtų įstengęs jaunas vežiojamasis liokajus; jam, kuris tebuvo visai menkas kombriškis, persikelti, apsigyventi kitame kvartale buvo saky tum išvažiuoti atostogų, kai nuo naujų daiktų atsigauni lyg pakeliavęs; jis tarėsi atsidūręs kaime, o sloga, kurią susigriebė it „nuo vėjo gūsio" vagone su blogai užsidarančiu langu, teikė jam malonų pojūtį, tarsi bū tų pamatęs kraštą; kiekvienąsyk nusičiaudėjęs apsidžiaugdavo, kad rado tokią puikią vietą, nes norėjo šeimininkų, kurie daug keliautų. Taigi negalvodamas apie jį nuėjau tiesiai pas Fransuazą; kadangi išvykstant juokiausi iš jos ašarų, kurioms buvau abejingas, ji liko gana šalta mano 7 liūdesiui, nes pati buvo liūdna. Su tariamu nervingų žmonių „jautru mu" didėja ir jų egoizmas; jie negali pakelti kitų rodomų negalavimų, nes vis didesnį dėmesį skiria saviesiems. Fransuaza, reaguojanti į men kiausią savo skausmelį, būtų nusigręžusi man kenčiant, kad tik neturė čiau malonumo matyti, jog mano kančia atjausta ar bent jau pastebėta. Lygiai taip ji pasielgė, kai panorau pasikalbėti su ja apie mūsų naująjį namą. Beje, po poros dienų jai reikėjo eiti į ką tik mūsų paliktą būstą parnešti ten užmirštų drabužių, o aš tuo tarpu dėl persikraustymo tebe turėjau „karščio" ir kaip smauglys, prarijęs jautį, jaučiausi skausmingai deformuotas ilgos gaubtu stogeliu sienos, kurią mano akys privalėjo „suvirškinti"; grįžusi Fransuaza su moterišk